Kviečiame dalintis savo mintimis ir pastebėjimais,
užgimusiais po filmo “60-asis greitkelis” peržiūros 🙂

2020 metų spalio 17-ąją susirinkome pratęsti diskusiją “Kiekviena diena – tai dovana”…

Dievo dovana tau ir man… Ši diena ir kiekviena kita…
Kuo pripildyta manoji diena…?
Kiek joje yra Dievo, pasišventimo, nuolankumo, ambicijų…?
Į šiuos ir į kitus svarbius klausimus ieškojome atsakymų šio šeštadienio popietę.

P. S. Pirmoji diskusijos dalis vyko rugsėjo 23-ąją...

2020 metų spalio 3-ąją LPF “Saulė ir vėjas” savanoriai vėl darbavosi Vilties Žemėje…

…Nušienautos pievos… Toks pakeliantis lengvumas…, ir tvarkos pojūtis aplink. O ten, nuo kalnelio, kiek akys užmato – skambanti erdvė… ir ramybė, kuri rodos nuvilnija laukais, kalvom, miškeliais…
Ir mūsų paskutiniai šio rudens darbai bei prisilietimai prie tavęs, Žeme…
Ar pasimatysim dar iki žiemos, ar jau tik naują pavasarį?..
Kaip bebūtų – ilgėsimės tavęs, Vilties Žeme…

R. G.

2020 metų rugsėjo 23 dieną rinkomės į susitikimą-diskusiją tema ”Kiekviena diena – tai dovana “.

Drauge šiltai dalinomės mintimis, kaip jaučiame ir suvokiame laiką ir laikinumą…, kaip pradedame ir branginame kiekvieną savo dieną…, kas padeda jaustis geriau, veikti prasmingiau ir kas trukdo…

Diskusiją tęsime, nes dalinantis kiekvienas atrandame tai, kas mums svarbu…

P. S.
Papildymas: Jau buvom susitikę antrą kartą padiskutuoti šia tema – spalio 17-ąją…

2020 metų rugsėjo 16 dieną įvyko filmo “Duodantysis” aptarimas.
Ką norėjo pasakyti mums šis filmas ir ką jame įžvelgėme mes?..

Kviečiame prisijungti ir pasidalinti savo mintimis 🙂

Vilties Žemė – tai unikalus gamtos kampelis tarp trijų piliakalnių netoli Utenos.
Kuo jis ypatingas? Vilties Žemė neša Viltį – naujai atrasti bendrystę su Gamta, atstatyti ir stiprinti ryšį su Žeme, su Dievu.

Šią, 2020-ųjų vasarą LPF “Saulė ir vėjas” savanoriai turėjo galimybę talkininkauti Vilties Žemėje, tvarkant sodybą ir jos aplinką. Tvarkėme jau daug metų skaičiuojantį sodą, valėme suvešėjusius krūmynus, šienavome. Pradėjome tvarkyti ugniakurą ir atidengėme net šalčiausią žiemą neužšąlantį šaltinį… O po darbų, susibūrę prie ugnies, dalindavomės savais atradimais ir tyla…

Esame dėkingi už suteiktą erdvę mūsų augimui… ♡

Ar lengva eiti dvasiniu savęs ieškojimo keliu, tempiant maišą, prikrautą sunkių akmenų? Ir vos ne kasdien pasipildantį vis naujais akmenimis? Kuo ilgiau gyvename, tuo maišas pilnėja, svoris didėja, o mūsų jėgos su metais senka… Tai nuoskaudos, ne tik padarančios gyvenimą sudėtingu, bet ir aktyviai ardančios mūsų sveikatą.

Kodėl taip sunku išsilaisvinti iš nuoskaudų, kurios kaip akmenys slegia mūsų kasdienybę? Kodėl jos tokios brangios mums, kad kiek įgalėdami saugom ir joms pataikaujam, giliai ir rūpestingai paslėpę savo sielos kampeliuose?

Gal todėl, kad neteisingai įžeidė, įskaudino pikti, blogi žmonės? Nuskriaudė mus, tokius teisingus, tokius protingus ir niekad neklystančius…
Ir skaudžiausia, kad didžiausios dramos vyksta šeimose santykiuose tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų.

Kaip rašoma K. Antarovos knygoje „Du gyvenimai“: „ Jeigu esate kam nors po padu arba trokštate pavergti kažkieno sielą, jeigu jūsų namuose barniai ir nuolatinis susijaudinimas, dėl to esate kalti jūs“.

Kalti esame dar ir dėl to, kad paklusdami svetimiems reikalavimams, nuolat gyvename baimėje ir strese. O tai trukdo išlavinti gimstant mums suteiktus talentus ir galimybes.
Viskas pačiame žmoguje. Paleisti nuoskaudas ir išsilaisvinti iš vidinio skausmo – tai toks stebuklas, kurį savo gyvenime gali sukurti tik pats žmogus!

Violeta U.