2024-09-21
Dar viena talka Vilties Žemėje…
Rudenėja. Ir dangstosi Žemelė rūkų patalais… visą rytą…
Saulėta, graži, rami diena – tikra atgaiva Gamtos tikrume…
Ir darbas didžiuliame sode kreipia link susiklausymo, link prasmės…

Vis dar sunkiai apčiuopiama riba tarp to, ką ir kaip turi daryti, ir to, kur vairuoja tavo ego… Riba tarp tiesos ir saviapgaulės, tarp tavęs ir Tavęs, tarp tylaus tavo sielos šauksmo ir tavųjų norų šnabždesių… Visa gryninasi…

Su Viltim ir Dėkingume…

(V. V.)

Rugsėjo 4-oji. Vasariškai šiltą pavakarę mes vėl susitikome.
Bendraminčių būrelyje toliau nagrinėjomės temą “Atsigręžk”,
ryšyje su keturiais žodžiais.
Aibė iškilusių klausimų, vedančių į gilesnę analizę.
Kodėl mes turime atsigręžti, į ką?..
Atsigręžti ir išdrįsti… Išdrįsti ką?.. Ar vis dėlto išdrįsti atsigręžti?..
Nusilenkti ir atsigręžti… Nusilenkti kam?..
O gal atsigręžti ir nusilenkti…
Atsigręžti ir priimti… Ką priimti?..
Atsigręžti ir patirti… Ką patirti?..
Klausimai, ieškojimai, pasidalinimai, atrasti atsakymai, vedantys į tikresnį, šviesesnį Aš…
Atsigręžkime, atsispirkime ir įgaukime pagreitį į Naują pradžią, pripildytą Tikėjimo, Taikos, Meilės ir niekada nesibaigiančios Vilties.
Iki sekančių ir naujų atradimų 🙂

(V. J.)

2024-08-28
Talkiname Vilties Žemėje. Daug fizinio darbo.
O grįžus norisi ne pasidžiaugti, kiek daug nuveikėme, bet pasidalinti pajautimu – ČIA GYVENA VILTIS…
Čia Dievas arti arti. Jauti Jo Pagalbą, Vedimą…
Konfliktai čia sprendžiasi nejučia, sakytum tarsi savaime…
Pamatai, kas esi, koks esi… Intuityviai dėlioji veiksmą vidinį…
Ir visa tai – savotiškoje Vilties Šviesoje – daug ryškiau, prasmingiau, paprasčiau…
Daug tikriau ir Vilty – nes juk Ji čia gyvena.

(V. V.)

2024-08-07
“Atsigręžk” – dar vienas raktinis žodis, ieškant atsakymų į savo vidinius klausimus.
Dalinomės, diskutavome, aiškinomės… Ir aštriai, garsiai, ir ramiai, santūriai…
Ne taip paprasta…

(V. V.)

Liepos 22 – osios rytas. Oras puikus. Atostogų metas.
Šįkart, nors pirmadienis, didesniu būreliu leidžiamės į kelionę, patalkininkauti Vilties Žemėje…
Nuostabūs Lietuvos kaimeliai, itin vaiski žaluma, vingiuoti linksmi keliukai miškingomis vietomis per Labanorą, senutės miestelių bažnyčios, ryto saulės šviesa… Kokia nuostabi ta mūsų Marijos Žemė!
Vilties Žemė pasitinka mus nupjautais laukais. Bet darbų čia niekuomet netrūksta.
Dirbam, plušam, susiklausydami ir nelabai… Taip ir mokomės, nes juk visas gyvenimas Žemėje yra mūsų mokykla 🙂
Triūsiam beveik iki saulės laidos…
Atsisveikinam…
Iki kitų kartų, Vilties Žeme.

(R.G.)

2024-07-17
Mėnuo prabėgo greitai ir mes vėl susitikome 🙂
Pirmoje susitikimo dalyje tęsėme temos “Priimk“ nagrinėjimą. Patirčių, neseniai įvykusių situacijų pasidalinime ieškojome paaiškinimo, patvirtinimo arba paneigimo šio žodžio reikšmei. Ar mes gebame priimti situacijas, žmones, save, pasaulį?..
Priimti ir įžvelgti ne tik skaudžias patirtis, bet ir suteiktas naujas galimybes ir malones.
Jei priimame, ar su viskuo sutinkame?.. Ar galime priimti, bet su tuo nesutikti?..
Kas gi slepiasi žodyje “Priimk“?..
Mūsų vidinė būsena, reakcija, pasirinkimas, o gal dar kas nors visiškai neatrasto ir nepažinto…

Antroji susitikimo dalis – šiek tiek netikėta. Kalbėjomės visiškai nauja tema – apie savimonę.  Vieni klaustukai… Kas tai?.. Ką šis žodis reiškia?..
Ieškojimai, pasidalinimai, labai įvairios ir netgi prieštaringos nuomonės. Supratome, jog laukia didelis darbas – “kietas riešutėlis”!
Sėkmės atrandant ir iki sekančio susitikimo 🙂

(V.J.)

2024-06-24
Mes vėl Vilties Žemėje. Gamtos apsupty. Tam ypatingam lauke, kurio išskirtinumą dažną kartą pajunti, tik iš ten išvažiavęs. Ten vidinė tyla, paprastumas, tikrumas. Netikėtai išnyra tiesa – kaip pagalba dėliotis, įvardinti, keistis…

Šiandienos dovana – Pagarba… mūsų Žemei ir Jos augmenijai.
Tarp visų kasdienybės darbų – Pagarba – per nedidelį gestą, per mintį, per jausmą…
Tai svarbu – mūsų Žemei ir mums.

Ačiū…

(V. V.)

2024 m. birželio 13 – 14 d.
Mes Vilties Žemėje.
Pirma diena. Smilgų karalystėje. O smilgos neįtikėtinos – už mus pačius didesnės. Viena už kitą tiesesnės, viena už kitą aukštesnės… Į Dangų!.. Link Saulės!.. Paprastai. Tiesiai. Tai stulbina ir žavi – smilgos paprastumas.
Ji visa visutėlė Dievo Delne. Visa visutėlė paprastam buvime, maksimaliai kaip jai skirta. Vėjo paglostyta, nulenkia galvą ir Žemelei sukužda tylų “Ačiū…” Rasos lašo pabučiuota, dėkoja už Malonę Dangui…
Paprastumas. Kiek jo mumyse?.. Ar vertinam, branginam, puoselėjam?..
Antra diena. Jau naktį, sėdint prie ugniakuro, pasigirdo tylus šnarėjimas – lietaus lašeliai kalbasi su medžiais. Taip šnara visą naktį, taip šnara visą rytą… Smilgos – švarutėlės, išpraustos – sugula banguotais kilimais. Ir vėl tas neįtikėtinas paprastumas, kuriame – Dievo Stebuklas…
…Ir visame tame abi dienas darbavomės – ir rankom-kojomis, ir mintimis, ir visais savo pajautimais – link neįvardijamos patirties, link atradimų… Kai subtiliam gamtos virpėjime jauti Dievo artumą. Kai vėl ir vėl išgyveni, kaip visa yra Viena… Kai…
Ir dar. Čia užgimė svajonė, kuri taip ir vadinasi – smilgos paprastumas.
Dėkojame…  ♡

(V. V.)

Eilinis fondo viešasis renginys vyko pačioje vasaros pradžioje – birželio 5 d. Mūsų gretas papildė nauji dalyviai. Toliau gilinomės į savokos PRIIMK  analizę…
Kodėl kartais į save įsileidžiame dramblį, kuris porceliano parduotuvėje sudaužo visus brangius indus? Kaip tą dramblį laiku pastebėti ir sutramdyti, kaip kontroliuoti savo būsenas, kad tas piktas dramblys mums patiems nepridarytų aibės problemų?
Ar mokame paleisti pergyventas sunkias problemas, ar ir toliau save teisiame, kaltiname, kalame prie kryžiaus?
…Du vienuoliai ėjo mišku. Priėję upę, sutiko merginą, kuri bijojo perbristi per upę. Vienas vienuolis paėmė merginą ant rankų ir pernešė ją į kitą upės krantą. Kitas vienuolis išsigando:
– Kaip tu galėjai paliesti moterį? Tu juk vienuolis!
– Aš ją pernešiau ir paleidau, o tu ją vis dar neši…
Ar mokame ramiai, nuolankiai, bet oriai, be įsižeidimo, įsiskaudinimo priimti kritiką savo adresu? Ir kodėl pačių artimiausių žmonių, šeimos narių neigiamas mūsų poelgių vertinimas yra pats skaudžiausias?
Kaip tvarkytis su emocijomis?  Ar verta jas paslėpti, “sušluoti po kilimu”, kad kiti nepamatytų? O gal geriau pripažinti, kad mums skauda, išgyventi, ”išputoti” ir paleisti? Juk sakoma, jei su emocija nepasikalbi dieną, ji ateina naktį… Situacija atėjo ir praėjo. Neužsibūti situacijoje…
Išsiskirstėme praturtėję naujais suvokimais, pasidalinę pergyventa patirtimi…
Iki sekančio renginio. Po mėnesio…

(V.U.)

…

Vėl ir vėl apie nusilenkimą…
Dalinomės savo pajautimais, supratimais ir nesupratimais; kada, kur, kame ir kaip nusilenkiame ar turime nusilenkti; ar visuomet to reikia?
Kaip su “kitos veido pusės atsukimu”? Ar visuomet tą turime padaryti, ar turime atstovėti ir apginti savo ribas ir savo Aukštesnįjį Aš?
Kol kas suprantame tik tiek, kad tai – neišsemiami klodai suvokime ir veikime, mūsų kasdienybėje ir kelyje link Dievo.

(R.G.)