Ar lengva eiti dvasiniu savęs ieškojimo keliu, tempiant maišą, prikrautą sunkių akmenų? Ir vos ne kasdien pasipildantį vis naujais akmenimis? Kuo ilgiau gyvename, tuo maišas pilnėja, svoris didėja, o mūsų jėgos su metais senka… Tai nuoskaudos, ne tik padarančios gyvenimą sudėtingu, bet ir aktyviai ardančios mūsų sveikatą.
Kodėl taip sunku išsilaisvinti iš nuoskaudų, kurios kaip akmenys slegia mūsų kasdienybę? Kodėl jos tokios brangios mums, kad kiek įgalėdami saugom ir joms pataikaujam, giliai ir rūpestingai paslėpę savo sielos kampeliuose?
Gal todėl, kad neteisingai įžeidė, įskaudino pikti, blogi žmonės? Nuskriaudė mus, tokius teisingus, tokius protingus ir niekad neklystančius…
Ir skaudžiausia, kad didžiausios dramos vyksta šeimose santykiuose tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų.
Kaip rašoma K. Antarovos knygoje „Du gyvenimai“: „ Jeigu esate kam nors po padu arba trokštate pavergti kažkieno sielą, jeigu jūsų namuose barniai ir nuolatinis susijaudinimas, dėl to esate kalti jūs“.
Kalti esame dar ir dėl to, kad paklusdami svetimiems reikalavimams, nuolat gyvename baimėje ir strese. O tai trukdo išlavinti gimstant mums suteiktus talentus ir galimybes.
Viskas pačiame žmoguje. Paleisti nuoskaudas ir išsilaisvinti iš vidinio skausmo – tai toks stebuklas, kurį savo gyvenime gali sukurti tik pats žmogus!
Violeta U.
Ačiū už aktualią temą… Norėčiau pasidalinti mintimis, kilusiomis, perskaičius straipsnį…
Straipsnio autorius remiasi konkrečia knyga, cituoja pagrindinę mintį: “dėl to esate kalti jūs”…
Manau, kad skaitydami įvairias knygas, mes atsirenkame tuos autorius / tekstus, kurie rezonuoja su mūsų vidumi, atsišaukia į mūsų vidinius užklausimus. Tuomet priimame tų knygų tiesas, kaip tikras ir teisingas, remiamės jomis tolesniuose savo ieškojimuose. Bet… tai nereiškia, kad tos tiesos yra teisingos, net jei tuo momentu jos ir padėjo mums išspręsti kažkokias vidines problemas… Visada galima ir, manau, reikia tikslinti…
Man stipriai užkliuvo esminis straipsnio žodis – “kalti”. Vietoj “kalti” rašyčiau “atsakingi”. Esame atsakingi. Norim-nenorim tenka prisiimti atsakomybę ir išgyventi pasekmes… su galimybe tai keisti…
Ir dar… – paskutiniai straipsnio žodžiai… Ar tikrai stebuklą “gali sukurti tik pats žmogus”?… Pasigedau Dievo vaidmens įvardinimo, kuriant stebuklą… Ko reikia, kad įvyktų stebuklas?…
Sutinku su straipsnio autore, kad „sunkūs akmenys“ tos mūsų nuoskaudos… Kartais net nesupranti, kodėl jos tūno viduje ir kartas nuo karto, kaip gyvatės, rodos pačiu netinkamiausiu metu, iššliaužia apie save priminti.
Bet kai pažvelgi giliau ir tai pavyksta pamatyti „meilės akimis“, kyla klausimas, kas tai iš viso yra nuoskaudos? Ar tai ne vien tik mūsų pačių žlugę lūkesčiai ir ambicijos?..
Tuo pačiu noriu oponuoti į komentarą apie kaltę.
Ar iš tikro kaltė yra toks blogas jausmas? O gal tik pajautus ir pripažinus savo kaltę, mums pavyksta „nusilenkti“ ir priimti kitą, kaip Dievo kūrinį?.. Ir tik tada galime žengti sekantį žingsnį – ieškoti būdų ir kelių širdies žaizdoms užgydyti?..
Pasidalinkime mintimis apie tai… 😊