2020 metų rugsėjo 16 dieną įvyko filmo “Duodantysis” aptarimas.
Ką norėjo pasakyti mums šis filmas ir ką jame įžvelgėme mes?..
Kviečiame prisijungti ir pasidalinti savo mintimis 🙂
“Duodantysis” – diskusija apie filmą
Saulė ir vėjas
LABDAROS IR PARAMOS FONDAS
Dalinuosi mintimis po filmo aptarimo…
…jeigu galėčiau rinktis – juoda/balta, kur viskas ramu ir aišku, ar spalvota, bet su daug netikrumo ir nežinomųjų, – vistiek rinkčiausi spalvas…
…jeigu galėčiau rinktis – niekuomet nejausti baimės, skausmo, pykčio, bet tuo pačiu nepažinti meilės ir džiaugsmo, – vistiek rinkčiausi meilę, nes tik ji išskleidžia tikėjimą ir viltį; rinkčiausi tikrus jausmus ir emocijas, nes tik jų dėka suskamba muzika; rinkčiausi, kad “akys spinduliuotų šviesą”; “kad turėčiau namus, o ne būstą”; kad žinočiau “ne kas tai, o koks tai “, ir kad nebijočiau peržengti ribų, už kurių atsiveria kitoks pasaulis…
Tačiau… jei galėčiau rinktis, ar sužinoti savo paskirtį šiame gyvenime, ar jos nežinoti, rinkčiausi žinojimą…
O gal taip neteisinga? Gal tai, ką veikiam per gyvenimą, irgi yra paskirtis? Ir, gal būt, svarbi pati kelionė ir patirtys, sukauptos joje?…
Gal pati PASKIRTIS apima paskirties ieškojimą, jos atradimą ir vykdymą…? Gal be ieškojimuose sukauptos patirties PASKIRTIES vykdymas būtų gerokai mažiau tikslus bei prasmingas…?
O gal gimstame, žinodami savo paskirtį, tik aplinka, o vėliau ir mes patys stipriai pasistengiame, kad tas žinojimas išsitrintų…, po to prarasto ieškome…
O gal PASKIRTIES vykdymas yra maksimaliai tikras ir tikslus tik tuomet, kai veikiame nežinioje, tik Dievo Vedime…?
Pritariu išsakytoms mintims, didžiausia laimė jausti gyvenimo skonį ir spalvas… Meilę, kuri pripildo mus ryžtu, pasitikėjimu, suteikia stiprybės ir padeda peržengti neįmanomas ribas… Vardan savęs ir kitų, vardan šviesesnio ir gražesnio mūsų visų rytojaus…
Mano manymu, kelionė, pats procesas yra labai svarbus. Patirtys suteikia mums išminties, jei gebame jomis pasinaudoti…
Žinojimas savo paskirties tai atsakomybė, kurią turime prisiimti ir vykdyti. Iškyla klausimas, ar mes esame pasiruošę savo paskirčiai? Gal vidinis paskirties žinojimas užgimsta tuomet, kai mes jau esame pasirengę ją vykdyti?..
Ar gali žmogus tobulėti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, nepatirdamas meilės?
Juk meilė – tai tokia jėga, kuri mumyse padaugina tai, ką mes turime geriausio…
Kur link nueis žmonija šitaip “patobulinusi” žmogų?
Man nepatinka fantastiniai filmai, nes juose rodomi dalykai dažnai pildosi ateity.
Šis filmas atrodo gan pigiai nufilmuotas ir atrodo gan “senoviškai”. Tai neišvaizdus, bespalvis, be efektų filmas. Jis 2014 m., tai atrodė kaip pasakėlė, o šiandien, tai kaip dūris į 100.
Gal ir gerai gyvent komunistinėje visuomenėje, kurioje nėra pykčio, nusivylimo… Viskas už tave nuspręsta, darbai bei pareigos paskirstytos. Žmonės neturi praeities potyrių, kurie apsprendžia jų veiksmus.
Klausimas kas yra gėris šiame filme. Ar gerai, kad vaikinukas sugriovė viską ir kaip vyriausieji paliko tokią spragą?
Šis filmas padėjo man įsivardinti kai kurias mūsų įprastai naudojamas laiko sąvokas…
Praeitis – Dabartis – Ateitis… Mano supratimu tai labai persipynę ir vyksta vienu metu… Jei, kaip įprasta, atskiriam jas vieną nuo kitos, kas tada…?
Be Praeities prisiminimų gali būti ir Dabartis, ir Ateitis. Bet be Praeities negali būti nei Dabarties, nei Ateities…
Dabartis – Praeities ir Ateities sąlyčio taškas. Norisi sakyti, kad nėra Dabarties – yra Praeities perėjimas į Ateitį…
Dabartis yra tam, kad formuotųsi Ateitis, kad galėtume transformuoti, keisti, papildyti Praeitimi sudėliotą kelią…
Šviesi Praeitis – dar šviesesnė Dabartis-Ateitis… Tamsi Praeitis – dar tamsesnė Dabartis-Ateitis… Abiem atvejais – su galimybe daugiau ar mažiau tai keisti Dabartimi…
Kyla klausimas – kas apskritai yra Laikas ir kokia jo prasmė? kodėl jis dėliojamas būtent tokia seka?…