Vilties Žemė ir Jos dovanojamos gėrybės kaskart kviečia apsilankyti ir pabūti darbštume, susikaupime ir susiklausyme. Na o šis rugsėjis mums dovanoja daug šiltų ir gražių dienų. Ne išimtis ir ši diena. Ankstyvą rytmetį, dar apsunkusios nuo nakties ramybės važiavome obuoliauti.
Pabėgusias iš miesto, Vilties Žemė mus pasitiko ankstyvo rudens rytams būdingais kvapais ir pojūčiais, nors vaizdai rodė dar esant vasarą. Pasveikinusios šią Šventą vietą nuėjome apžiūrėti sodo ir tada… pamatėme tikrąjį rudenį. Senos apsamanojusios obelys, gausiai aplipusios obuoliais pasitiko mus ir tarsi kvietė palengvinti jų naštą. Skirtingose sodo vietose vis pasigirsdavo tylus pupt… pupt… Šis, su niekuo kitu nesupainiojamas garsas, suteikia malonę pajausti rudeninės gausos metą. Mėgavomės tuo. Pupt. 
Drėgmė po nakties dar nebuvo išgaravusi, todėl pradžioje ėmėmės kitų darbelių. Šiek tiek aptvarkėme aplinką, atidengėme ugniakurą. Mums besidarbuojant, išlindo saulė ir pakvietė sodo darbams. 
Pradėjome nuo saldžių ir sultingų raudonskruosčių krituolių, vėliau atėjo eilė ir antaninių obuolių skynimui. Su kiekvienu nuskintu obuoliu medžių šakos tiesėsi ir kilo aukštyn tarsi atsidėkodamos už palengvinimą. Gera buvo tai matyti, jausti, taip dar ir dar kartą suprantant visos Kūrinijos bendrystę. Mes dėkojome joms, jos dėkojo mums. Pripildžiusios visas atsivežtas dėžes, atsisveikinome ir išvykome. Iki kito, netolimo sugrįžimo. 

(L. Š.)