Ar lengva eiti dvasiniu savęs ieškojimo keliu, tempiant maišą, prikrautą sunkių akmenų? Ir vos ne kasdien pasipildantį vis naujais akmenimis? Kuo ilgiau gyvename, tuo maišas pilnėja, svoris didėja, o mūsų jėgos su metais senka… Tai nuoskaudos, ne tik padarančios gyvenimą sudėtingu, bet ir aktyviai ardančios mūsų sveikatą.
Kodėl taip sunku išsilaisvinti iš nuoskaudų, kurios kaip akmenys slegia mūsų kasdienybę? Kodėl jos tokios brangios mums, kad kiek įgalėdami saugom ir joms pataikaujam, giliai ir rūpestingai paslėpę savo sielos kampeliuose?
Gal todėl, kad neteisingai įžeidė, įskaudino pikti, blogi žmonės? Nuskriaudė mus, tokius teisingus, tokius protingus ir niekad neklystančius…
Ir skaudžiausia, kad didžiausios dramos vyksta šeimose santykiuose tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų.
Kaip rašoma K. Antarovos knygoje „Du gyvenimai“: „ Jeigu esate kam nors po padu arba trokštate pavergti kažkieno sielą, jeigu jūsų namuose barniai ir nuolatinis susijaudinimas, dėl to esate kalti jūs“.
Kalti esame dar ir dėl to, kad paklusdami svetimiems reikalavimams, nuolat gyvename baimėje ir strese. O tai trukdo išlavinti gimstant mums suteiktus talentus ir galimybes.
Viskas pačiame žmoguje. Paleisti nuoskaudas ir išsilaisvinti iš vidinio skausmo – tai toks stebuklas, kurį savo gyvenime gali sukurti tik pats žmogus!
Violeta U.
