Laukimas

Nuolatos kažko lauki… ir lauki…

Karštą vasarą lauki žiemos,
Baltą žiemą – pavasario paiko…
Pamažu taip sulauki brandos…
Išminties ir ramybės laiko…

Tik nė vienas nelaukiam rudens…
Bet, deja, jis nelaukiant ateina…
Tu girdi, kaip jis sėlina paslapčiom,
Kaip jis pyksta, niurna, pavargsta…

Tu jauti jo kvėpavimą, jo klastas,
Kai per naktį viską sušaldo…
Kai pakanda žiedus, ir nudrasko lapus…
Siūlais liūdesio viską apraizgo…

Ir jauti, koks šaltas lietus…
Dargana stingdo kaulus, protą…
Ir nuovargis slegia pečius,
Ir našta vis sunkesnė tampa…

Ir ilgiesi tuomet šilumos…
Ir matuoji kas sėta, kas pjauta…
Kiek aplinkui dar liko šviesos,
Ir prasmės, ir taurumo, ir saiko…

Ir baisu pripažint, kad lig šiol
Sau neleidai gyventi ir džiaugtis…
O tik laukei ir laukei kažko…
Ko – nė pats nežinai greičiausiai…

Nuotrauka: V.Ščiavinskas / lrytas.lt

……
O Jis vis dar laukia tavęs…
Kantriai, nepavargdamas šaukias…
Kad Esme atsigręžtum į Jį –
Be svyravimų, be apgaulės…

Kad pajaustum buvimą šalia…
Nebijotum eiti ir klupti…
Kad tikėtum šviesa ir gyventum Tiesa,
Net gilią tamsiausią naktį…

Kad nelauktum daugiau nė dienos,
O pradėtum gyventi ir džiaugtis;
Pasirinkęs Kelią šviesos,
Spinduliuotum ramybę ir viltį…

R.G.

1 thought on “Laukimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *