Renginys “Atleisti – suprasti, priimti, paleisti…”

Nors tema aktuali kiekvienam, tačiau, pasak lektorės, susirinko tik “labiausiai motyvuoti”, nes… vasara yra vasara. O ypač – kai šeštadienis, ir už lango beveik +30.

Tiems, kurie turėjo lūkesčių dėl temos vystymo ir nuoskaudų paleidimo technikų analizės, greičiausiai teko nusivilti, nes į šią temą Reiki Meistrė, lektorė Natalija Lukjanova pažvelgė kitu kampu – per koncentraciją į save, į savo būseną, į tai, “kur aš noriu būti” ir “kaip aš noriu jaustis”. Ar aš noriu skleisti šviesą ir šilumą, atverti širdį, ar noriu skęsti savo nuoskaudose ir užgautose ambicijose? Juk jei aš šiandien gerai jaučiuosi pati su savimi, man tampa neaktualios kažkada patirtos nuoskaudos ar įžeidimai… Tuo labiau – jei mes esame teisingoje būsenoje, juk niekas mūsų negali įžeisti ar įskaudinti…

Todėl pagrindinis akcentas ir buvo į mūsų dvasinę būseną, mūsų “taiką su savimi”, mūsų sąmoningumą ir suvokimą, kaip mes norime jaustis. Net elementarūs kvėpavimo pratimai ir “pauzės” leidžia nukreipti mūsų mintis link savęs, link mūsų tikrosios Dieviškos prigimties, ir visi mesto akmens į vandenį ratilai greičiau nurimsta, kai tai išlaikai savyje…

Apie tai, ir dar daugiau, ir buvo šis mūsų susitikimas.

Nors tai – lyg ir nieko naujo, bet gal kažkam tai buvo tas paskutinis “lašas”, kuris leidžia pajudėti nuo “žinojimo” į “aktyvų veiksmą”…

Nuotrauka: LPF “Saulė ir Vėjas” savanoriai

7 thoughts on “Renginys “Atleisti – suprasti, priimti, paleisti…”

  • Sąmoningas kvėpavimas – lėti, suvokti įkvėpimai – iškvėpimai, stabilizuoja žmogaus būseną, įžemina, padeda susikaupti, išvengti naujų nuoskaudų susidarymo.
    Bet ką daryti su senom nuoskaudom, užgautom ambicijom, kurios jau susidarė vaikystėje, paauglystėje ir metų metus kaupiasi mūsų viduje? Dar giliau užkišti į kamputį, pamiršti ir gyventi iliuzijoje, kad jų jau nebėra? Bet jos niekur nedingo ir toliau vykdo savo ardomąjį darbą, kol susiformuoja įvairiais sveikatos susirgimais.
    Kaip tas nuoskaudas ištraukti ir paleisti negrįžtamai?
    Norėtųsi išgirsti įvairių nuomonių, patirčių, suvokimų…

  • O kodėl manome, kad jos “yra” ir dar baisiau – būtinai “vykdo savo ardomąjį darbą”, jei mes šiandien apie tai net neprisimename? Jei jos mums tapo neaktualios? Jei mums seniai nebeskauda?… O jei ir prisimenam – tai niekas mums nedraudžia paanalizuoti jas kitu kampu ir pabandyti suvokti priežastis, dėl ko tai galėjo įvykti… Juk su metais įgyjam tiek išminties, tiek žinių, ir praeities situacijas galim vertinti per sąmoningumo prizmę… Ar ne?

  • Manau, kad visas nuoskaudas, kurios mus liečia kažkaip dabartyje, mes vienaip ar kitaip jaučiame. Su jomis ir turėtume dirbti. O tos pamirštos, ar nugrimzdusios užmarštin išlįs tada, kai jau reikės mums su jomis dirbti. Manau, kad niekas niekur nedingsta mūsų viduje… Todėl galvoti apie tai, ko nejaučiame, nematome ar nesame tam pasiruošę gal net neverta?… Kam? Kam galvoti apie tai ko negali iškapstyti šiuo metu? Viskam savas laikas 🙂

  • Jei mes šiandien apie tai net neprisimename, jei jos mums tapo neaktualios ir mums seniai nebeskauda – tai ir ne nuoskaudos. O eiliniai gyvenimo įvykiai. Nuoskauda – nuo žodžio “skauda”. Kai nenori prisiminti, stengiesi užmiršti, nes vis dar skauda…
    Kalbantis su išsituokusiomis moterimis, patyrusiomis fizinį smurtą, dažnai tenka išgirsti: “Aš jam seniai atleidau, užmiršau, nenoriu prisiminti, nes dabar gyvenu visai kitokį gyvenimą…” Kodėl nenori prisiminti? Nes vis dar skauda?
    Kita dažnai pasitaikanti situacija šeimoje. Griežtas tėvas pastoviai baudžia sūnų fizinėm bausmėm, žemina prieš draugus, gimines… Ar tikrai tai neįtakoja jo, dabar jau suaugusio vyro, pasitikėjimui savimi, žmonėmis, jo savivertei? Ar tikrai tai neturi jokios įtakos jo santykiams su tėvu, su žmona, vaikais?
    Kaip giliai mes tas nuoskaudas benugramzdintume užmarštin, veidmainiaudami patys sau, pasitelkę euforiją ir iliuziją, kad jos praeityje ir seniai pamirštos, jos vis tiek lieka su mumis ir daro neigiamą įtaką mūsų dabartiniam gyvenimui…

  • Visur kalbama ir rašoma, kad nuoskaudos – blogai, gadina sveikatą, gyvenimą. Bet juk kiekvienas reiškinys, vykstantis žmogaus gyvenime turi dvi puses – gerą ir blogą, baltą ir juodą, teigiamą ir neigiamą.
    Kokia yra nuoskaudų teigiama pusė? Ar tikrai būtina jas paleisti? Gal jos reikalingos, jei duodamos žmogui išgyventi?

  • Visų mūsų patirtys skirtingos, todėl manau, kad ir nuoskaudų paleidimo būdai gali būti keikvienam skirtingi. Vienam užtenka pabandyti suvokti priežastį, kodėl taip įvyko; o gal ir pats esu dėl to kaltas ; o gal puoselėjau per didelius lūkesčius kažkieno atžvilgiu; arba gal būt man reikėjo tų patirčių, kad galėčiau “augti” ir judėti toliau; o kitam reikia kitokių veiksmų (yra begalė teorijų -” išrėkti”, “iškvėpuoti “,” Išrašyti ir sudeginti ” ir pan.)
    Bet taip pat manau, kad dažnai mes tiesiog sumaišom nuoskaudas su užgautom ambicijom, ir leidžiam sau pykti, eikvoti energiją.. Juk kur mūsų minys – ten ir energija.
    Kaip kažkada sakė sena gera kaimo močiutė – į klausimą:” Ar jūs niekuomet nepykstat?”, ji atsakė : “O kokia prasmė, vaikeli…”

  • Kaip įgyti tiek išminties, kad protu ir širdimi suvoktum ir pajaustum, kad pykti ir nervintis yra beprasmiška. Labai dažnai ta išmintis ateina, tarsi savaime, išgirdus gydytojų verdiktą: “Jums liko … keli mėnesiai…”
    Neseniai per televiziją mačiau laidą “Gyvenimas”.Jauna moteris ramiai šypsodamasi pasakojo savo gyvenimo istoriją, kaip jai sulaukusiai vos 27 metų ir ką tik sumainiusiai žiedus, medikai diagnozavo IV stadijos itin retos formos vėžį. Tokios retos, kad net specialių vaistų nėra, nes per mažai sergančių. Mirtingumas 100%. Gyventi liko vos keli mėnesiai…
    Laidos herojė trumpai užsiminė, kiek teko iškęsti chemoterapijos seansų, kad operacijos tapo vos ne kasdienybė. Bet pagrindinė istorijos mintis apie tai, kaip ji ieškojo ir surado pradinę ligos priežastį – ilgai besikaupusį pyktį, įtūžį, neapykantą labai sunkaus būdo savo tėvui. Apie tai, kaip sugebėjo suprasti, priimti, pateisinti ir atleisti jam…
    Jau praėjo septyneri metai. Liga niekur nedingo, kasdien primena save. Bet moteris laiminga, džiaugiasi savo šeima, nuostabiu sūneliu. “Kiekviena akimirka su juo, man yra stebuklas”, suprasdama, kad tas stebuklas kiekvienu momentu gali nutrūkti. Dėkinga savo artimiesiems, gydytojams, draugams. Išgyvena didžiulę meilę ir pagarbą savo vyrui. “Kiekviena mūsų diena tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis. Kiekvienas apsikabinimas, kiekvienas atsisveikinimas tarsi paskutinis”. Kai jaučiasi geriau, rašo knygą, skirtą sūnui. Toje knygoje parašė padėką savo ligai: “Ta liga man davė labai daug. Nesikeisčiau su niekuo savo gyvenimu, su ta liga, su tom kančiom… Tie septyneri metai man davė tiek, kiek kitam žmogui per šimtą metų kartais neduoda…”
    Gyvenimiška išmintis… Nejau ji įgijama tik vieninteliu būdu? Per ligas, kančias, skausmus, netektis…?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *